Taip, tai labai sunku
Kodėl priežiūra sukelia tiek streso? Nuo 2005 m. dirbu slaugytojų namuose Anglijoje. Mano užduotis – rūpintis ligoniais ir mirštančiais žmonėmis, gydyti, bendrauti, padaryti taip, kad jie savo gyvenimo pabaigoje patirtų kuo mažiau fizinių ir protinių skausmų.
Per daugelį metų man tapo aišku, kad dažnai ligoniu besirūpinančio žmogaus siela verkia, jam yra sunku. Mes padedame sergantiesiems, o kas padės nuraminti mūsų, slaugytojų, širdies skausmą? Pati jį patyriau ir noriu pasakyti, kaip išvengti depresijos, kai rūpinatės mirštančiu asmeniu. Nesigailėkite praeities, nes yra dabartis.
Daugeliui mano pacientų yra apie 100 metų, jų vaikai gyvena toli, bet jie taip pat yra seni, todėl negali dažnai aplankyti savo tėvų. Tokie pacientai jaučiasi vieniši, jie tikrai nori bendrauti. Taigi tampame artimiausiais jų draugais: mes klausome, kalbame su jais, pasakojame apie save. Būna, kad pavargstu nuo kitų žmonių gyvenimo detalių, nes kiekvienoje istorijoje yra vienišumo liūdesio. Kartais netgi atsitinka taip, kad verkiu kartu su pasakotoju.
98 metų senutė, vardu Maggie, man papasakojo, kaip ji gyveno su savo 72 metų dukra, kuri buvo vieniša, neturėjo šeimos, dirbo biure. Taigi ji gyveno įprastai: darbas, namai, draugai. Bet kai Maggie susirgo, Ellis nustojo dirbti ir visą laiką skyrė jos priežiūrai. Tada nutiko baisus dalykas: dukrai atrado žarnyno naviką.
Anglijoje žmonės nuo 55 metų privalomai profilaktiškai tikrinami kas penkerius metus, taip pat daroma kolonoskopija. Ši procedūra nėra maloni, tačiau būtina, jos metu galima nustatyti polipus, opas ir storosios žarnos vėžį. Ellis žarnyne rado naviką. Ji buvo gydoma dvejus metus, bet, deja, nesėkmingai.
Ellis mirė, o Maggie pateko į mūsų slaugos namus. Mes tapome jos šeima. Žinodami, kiek skausmo ir sielvarto patyrė, žavėjomės jos požiūriu į žmones ir gyvenimą. Mokėmės iš jos darbštumo, jautrumo, noro daryti gerus darbus. Ši nuostabi moteris visada stengėsi būti naudinga kitiems.
Anksčiau Maggie buvo aktyvi bažnyčios visuomenės narė, todėl kartais ją lankė šios bendruomenės atstovai ir pastorius, kuriems perduodavo vaikams skirtus jos pačios megztas kepuraites, pirštines ir pan. Netgi gyvendama slaugos namuose ji rado galimybę užsiimti labdara!
Žaviuosi šia moterimi. Ji įkvėpė mane aukoti, padėti žmonėms. Nors dar vaikystėje mama tai įskiepijo man, bet čia, Anglijoje, aš giliau supratau termino „aukoti labdarai“ esmę, nes šioje šalyje labai išvystyta socialinė parama. Ir dabar aš su didžiausiu malonumu prisidedu prie Lietuvos globos namų gerovės.
Kita mano pacientė, 94–erių Doris, jaunystėje gyveno šviesiai ir įdomiai. Ji buvo turtingo verslininko žmona. Abu mėgo jodinėjimą, laikė arklius, o vyras dalyvavo lenktynėse. Jie augino du žavius sūnus. Atrodė, kad laimė tęsis amžinai, bet kilo karas. Doris neteko brolių ir vyresniojo sūnaus. Tuo metu ji įsidarbino ligoninėje: prižiūrėjo sužeistuosius, bandydama palengvinti jų kančias, dažnai matė mirtį. Ji buvo mano kolegė.
Po karo jauniausias Doris sūnus baigė universitetą, tapo inžinieriumi ir išvyko dirbti savanoriu į Afriką. Ten jis gavo labai įdomų pasiūlymą, tačiau pagal sutarties sąlygas reikėjo persikelti į Australiją, kurioje taip ir liko.
O kaip Doris? Praėjo metai, mirė jos vyras. Kai jau buvo visiškai nepakenčiama pačiai susitvarkyti su namų ruošos darbais, o artritas apribojo judesius, ji nusprendė apsigyventi globos namuose, kuriuose suteikiama profesionali slauga ir yra daug bendravimo. Ji dalinosi su manimi patirtimi, dažnai klausė patarimo ir pasakojo apie savo svajones.
Jos sūnus iš Australijos negalėjo dažnai atvažiuoti pas mamą. Be to, jis pats jau buvo garbaus amžiaus, todėl tik kartą per metus lankė Doris. Tačiau ji džiaugėsi paprastais telefoniniais pokalbiais su juo, kurie nušviesdavo visą dieną.
Ji nepakeliamai kentėjo dėl sąnarių skausmo, jai buvo labai sunku vaikščioti. Ir vieną kartą, pavargusi nuo skausmų, vienatvės, ji paprašė manęs tabletės, kad mirtų! Jos žodžiai taip giliai nuskendo man į sielą, kad netgi parašiau knygą „Sesele, duok man tabletę nuo mirties…“.
