Aldona Grupas. Mano kelias į REIKI

 Pradžia

1989 metais dirbau kurortinio miestelio gydyklų masažuotoja, 

6 dienas per savaitę žmonėms dariau povandeninį masažą. Nebuvo 

lengva: rankos – visą laiką vandenyje, daug cheminių vonios dezinfekcijos priemonių. Be to, rankoms dezinfekuoti naudojome 96 

laipsnių spiritą. Sykį buvo juokinga situacija. Masažavau vyrą, vyriausioji seselė atnešė spirito ir paprašė pasirašyti, kad jį gavau. Tas 

vyriškis nusišypsojo:

– Ar Jums duoda spiritą ant drąsos?

Na, jis mane ir prajuokino! Paaiškinau, kad taip dezinfekuojame 

rankas. Tai išgirdęs vos neiššoko iš vonios:

– Tokį gerą daiktą jūs pilate ant rankų?!!

Įvairių juokingų situacijų nutinka dėl nesusipratimų.

Mūsų kolektyvas buvo jaunas, tad gera ir dirbti, ir leisti laisvalaikį kartu, švęsti gimtadienius, eiti vieniems pas kitus į svečius. Labai susidraugavome, su kai kuriomis merginomis bendrauju iki šiol. 

Miestelis – prie jūros, labai gražus su dideliu parku, gerai įrengtais pasivaikščiojimo ir dviračių takais. Labai smagu jame leisti 

laiką. Žiemą jis ištuštėdavo, likdavo tik vietiniai gyventojai ir besigydantys, besiilsintys žmonės. Daugiau jų atvykdavo savaitgaliais. 

Miestelis alsuodavo ramybe, jūros bangų ošimu, gaiva. 

Vasarą jis tapdavo it skruzdėlynas: daugybė žmonių, kavinių, 

restoranų, atrakcionų. Pagrindinė gatvė, vedanti prie jūros, tapdavo tikru vasaros festivaliu: nuolat vyko labdaros, sporto ir panašūs 

renginiai, ypač gražios sezono atidarymo šventės, žinomi dainininkai koncertavo restoranuose, muzika sklido iš kavinių, aibės prekiautojų siūlė viską – nuo suvenyrų, drabužių iki rūkytos žuvies. 

Smagus miestelis: pasiilgę atrakcijų, linksmybių, jas gaudavo centre, 

o ieškantys ramybės ir tylos – pakraščiuose. Auksiniai paplūdimiai vasarą būdavo nusėti žmonėmis. Tiltą į jūrą labiausiai mėgo poilsiautojai, jis stovėjo didingai ir, regis, didžiavosi savo populiarumu. 

Suvažiuodavo žmonės iš daugybės pasaulio kraštų. Aš sutikau 

daug įvairių tautybių žmonių. Buvo smagu pasišnekėti, sužinoti 

kažką nauja. Kartais diskusijos užsitęsdavo labai ilgai, net susitikdavome po darbo ir pratęsdavome pokalbius apie viską: nuo politikos iki gyvenimo filosofijos. Su kai kuriais susidraugavau, mūsų 

draugystė tęsiasi iki šiol.

Tuo metu televizijoje pasirodė Anatolijus Kašpirovskis, gydytojas psichiatras, gydantis masiniais hipnozės seansais. Juos žiūrėjo 

tūkstančiai žmonių, jis pats teigė išgydęs ne mažiau kaip 10 milijonų žmonių. Diskusijos netilo. Iškilo į viešumą žiniuonė ir astrologė Džuna Davitašvili. Man buvo labai įdomus jos gydymas, tik.

TEN JIEMS BUS GERIAU."Nelengva būti angelu" Aldona Grupas

 

TEN JIEMS BUS GERIAU.

Na mes nekalbame su pacientais apie mirtį. Tai yra sunki ir pažeidžiama tema. Gyvenimo pabaiga yra neišvengiama, bet kiekvienas priima šį finalą savaip. Kai kurie, pavargę nuo gyvenimo, laukia liūdni ir „nuskendę“ į apatiją, kiti džiaugiasi kiekviena gyvenimo minute ir dalyvauja kiek pajėgia veikloje, priima gyvenimą filosofiškai.

 Neslėpsiu, emociškai mūsų darbas yra labai sunkus. Man yra sunku atsisveikinti su žmonėmis, su kuriais aš susigyvenau kaip šeimos narys, žinau jų istoriją, šeimą.

Sunku, bet lieka tik raminti save ir giminaičius, kad jie ramiai, be skausmo ir kančių paliko šį pasaulį.

 

 

Taip, tai labai sunku. "Nelengva būti angelu" A. Grupas

 Taip, tai labai sunku

Kodėl priežiūra sukelia tiek streso? Nuo 2005 m. dirbu slaugytojų namuose Anglijoje. Mano užduotis – rūpintis ligoniais ir mirštančiais žmonėmis, gydyti, bendrauti, padaryti taip, kad jie savo gyvenimo pabaigoje patirtų kuo mažiau fizinių ir protinių skausmų.

Per daugelį metų man tapo aišku, kad dažnai ligoniu besirūpinančio žmogaus siela verkia, jam yra sunku. Mes padedame sergantiesiems, o kas padės nuraminti mūsų, slaugytojų, širdies skausmą? Pati jį patyriau ir noriu pasakyti, kaip išvengti depresijos, kai rūpinatės mirštančiu asmeniu. Nesigailėkite praeities, nes yra dabartis.

Daugeliui mano pacientų yra apie 100 metų, jų vaikai gyvena toli, bet jie taip pat yra seni, todėl negali dažnai aplankyti savo tėvų. Tokie pacientai jaučiasi vieniši, jie tikrai nori bendrauti. Taigi tampame artimiausiais jų draugais: mes klausome, kalbame su jais, pasakojame apie save. Būna, kad pavargstu nuo kitų žmonių gyvenimo detalių, nes kiekvienoje istorijoje yra vienišumo liūdesio. Kartais netgi atsitinka taip, kad verkiu kartu su pasakotoju.

98 metų senutė, vardu Maggie, man papasakojo, kaip ji gyveno su savo 72 metų dukra, kuri buvo vieniša, neturėjo šeimos, dirbo biure. Taigi ji gyveno įprastai: darbas, namai, draugai. Bet kai Maggie susirgo, Ellis nustojo dirbti ir visą laiką skyrė jos priežiūrai. Tada nutiko baisus dalykas: dukrai atrado žarnyno naviką. 

Anglijoje žmonės nuo 55 metų privalomai profilaktiškai tikrinami kas penkerius metus, taip pat daroma kolonoskopija. Ši procedūra nėra maloni, tačiau būtina, jos metu galima nustatyti polipus, opas ir storosios žarnos vėžį. Ellis žarnyne rado naviką. Ji buvo gydoma dvejus metus, bet, deja, nesėkmingai. 

Ellis mirė, o Maggie pateko į mūsų slaugos namus. Mes tapome jos šeima. Žinodami, kiek skausmo ir sielvarto patyrė, žavėjomės jos požiūriu į žmones ir gyvenimą. Mokėmės iš jos darbštumo, jautrumo, noro daryti gerus darbus. Ši nuostabi moteris visada stengėsi būti naudinga kitiems. 

Anksčiau Maggie buvo aktyvi bažnyčios visuomenės narė, todėl kartais ją lankė šios bendruomenės atstovai ir pastorius, kuriems perduodavo vaikams skirtus jos pačios megztas kepuraites, pirštines ir pan. Netgi gyvendama slaugos namuose ji rado galimybę užsiimti labdara! 

Žaviuosi šia moterimi. Ji įkvėpė mane aukoti, padėti žmonėms. Nors dar vaikystėje mama tai įskiepijo man, bet čia, Anglijoje, aš giliau supratau termino „aukoti labdarai“ esmę, nes šioje šalyje labai išvystyta socialinė parama. Ir dabar aš su didžiausiu malonumu prisidedu prie Lietuvos globos namų gerovės. 

Kita mano pacientė, 94–erių Doris, jaunystėje gyveno šviesiai ir įdomiai. Ji buvo turtingo verslininko žmona. Abu mėgo jodinėjimą, laikė arklius, o vyras dalyvavo lenktynėse. Jie augino du žavius sūnus. Atrodė, kad laimė tęsis amžinai, bet kilo karas. Doris neteko brolių ir vyresniojo sūnaus. Tuo metu ji įsidarbino ligoninėje: prižiūrėjo sužeistuosius, bandydama palengvinti jų kančias, dažnai matė mirtį. Ji buvo mano kolegė. 

Po karo jauniausias Doris sūnus baigė universitetą, tapo inžinieriumi ir išvyko dirbti savanoriu į Afriką. Ten jis gavo labai įdomų pasiūlymą, tačiau pagal sutarties sąlygas reikėjo persikelti į Australiją, kurioje taip ir liko. 

O kaip Doris? Praėjo metai, mirė jos vyras. Kai jau buvo visiškai nepakenčiama pačiai susitvarkyti su namų ruošos darbais, o artritas apribojo judesius, ji nusprendė apsigyventi globos namuose, kuriuose suteikiama profesionali slauga ir yra daug bendravimo. Ji dalinosi su manimi patirtimi, dažnai klausė patarimo ir pasakojo apie savo svajones. 

Jos sūnus iš Australijos negalėjo dažnai atvažiuoti pas mamą. Be to, jis pats jau buvo garbaus amžiaus, todėl tik kartą per metus lankė Doris. Tačiau ji džiaugėsi paprastais telefoniniais pokalbiais su juo, kurie nušviesdavo visą dieną. 

Ji nepakeliamai kentėjo dėl sąnarių skausmo, jai buvo labai sunku vaikščioti. Ir vieną kartą, pavargusi nuo skausmų, vienatvės, ji paprašė manęs tabletės, kad mirtų! Jos žodžiai taip giliai nuskendo man į sielą, kad netgi parašiau knygą „Sesele, duok man tabletę nuo mirties…“.

Dvasinė praktika reiki. Ištrauka iš knygos "Nelengva būti angelu"

 

Susidomėjau reiki filosofija. Miesto knygynuose radau knygų, susiradau bendraminčių. Pasirodo, jų buvo labai daug – didelė bendruomenė, kurios iki tol nežinojau. Ir jos nariai mielai pasidalino su manimi savo patirtimi ir mintimis. Mane dar labiau sudomino.
Noriu papasakoti nežinantiems apie reiki filosofiją, iš kur ji atsirado ir kas yra. Kai užsiimi dvasine praktika, pirmiausia išmoksti suvokti stipriąsias savo puses. Tada supranti, koks yra ryšys tarp žmonių, atsiranda begalinis dėkingumo jausmas jiems, pačiam gyvenimui.
Kas yra reiki? Tai – vienas iš originalių alternatyviosios medicinos gydymo būdų. Šį metodą Mikao Usui pradėjo kurti XIX amžiaus pradžioje Japonijoje. Jis teigė, kad pirmą kartą perskaitė apie reiki senovės Tibeto raštuose, datuojamuose 2500 m. pr. Kr.
Reiki yra natūrali sveikatos energija. Jos galia perduodama žmogui inicijavimo metu, kai pagrindinis mokytojas suaktyvina besimokančiojo čakras, kad per jas būtų galima perduoti reiki energiją.
Per reiki praktikas pacientas laikomas už riešų, pirštais apimant juos tarsi apyrankėmis. Reiki ekspertai energiją gauna tiesiai iš visatos, o sesijos metu tampa šios energijos laidininkais. Ji dar vadinama gyvybine Visatos energija, kuri harmonizuoja ir stiprina vidaus organų funkcijas, šalina šlakus ir toksinus, atkuria psichinę pusiausvyrą, gerina savijautą, valo kūną ir sąmonę.

PRADŽIA

 Aldona Grupas 

Taigi vieną kartą perskaičiau laikraščio skelbimą, kad iš Maskvos atvyko komanda gydytojų  į mūsų miestą ir kviečia medicinos darbuotojus į bekontaktinio masažo kursus pagal Džunos metodą. Kadangi aš jau buvau šiek tiek susipažinusi su bekontaktinio masažo sąvoka, nors vis dar nelabai supratau procedūros esmę, susidomėjau.

 Kursai buvo mokami ir tuo metu kainavo nemažą pinigų sumą.  Aš neturėjau tokių pinigų. Bet mane išgelbėjo mama, kuri tikrai manimi tikėjo. Ji davė man pinigų ir liepė eiti studijuoti ir išmokti šio metodo.

Ir ji buvo teisi! O mamos! Kaip jūs žinote, ko reikia jūsų vaikams!

Enable GingerCannot connect to Ginger Check your internet connection
or reload the browserDisable in this text fieldRephraseRephrase current sentenceEdit in Ginger×

Mano darbas susijęs su Mirtim.

 Kodėl aš parašiaų šią knygą ir su tokiu šokiruojančiu pavadinimu? Dažniausiai knygos atspindi autorių, jo gyvenimą, gal ne visai bet dauguma idėjų autoriai semesi iš savo gyvenimo patirties.

 Dirbu slaugytoja jau virš 40 metų. Anglijoje slaugos srityje dirbu 15 metai. turėtų sudominti ne tik šios sistemos bendruomenę ­–  medicinos seseles, gydytojus, slaugos darbuotojus, – bet ir pagyvenusių bei neįgalių žmonių slaugos ir gydymo įstaigose dienas leidžiančius žmones.  Beveik kasdien susitinku su savo pacientais, padedu jiems, slaugau, kalbinu, klausausi jų pergyventų istorijų.  Dabar – visas laikas jų - turi tiek daug ką pasakyti, bet nebeturi, kas jų klausosi.Slaugos esmė –padėti sergančiam žmogui, – vienoda visame pasaulyje, bet slaugos principai ir požiūris į darbuotojus bei pacientus daug kur skiriasi. Aš  pasakoju apie gyvenimo saulėlydį Anglijos slaugos namuose pasitinkančius pacientus, darbuotojų pastangas suteikti jiems kuo kokybiškesnę slaugą bei atsidavimą jiems.

Taip, tai labai sunku. Аldona Grupas

 Kodėl priežiūra sukelia tiek streso? Nuo 2005 m. dirbu slaugytojų namuose Anglijoje. Mano užduotis – rūpintis ligoniais ir mirštančiais žmonėmis, gydyti, bendrauti, padaryti taip, kad jie savo gyvenimo pabaigoje patirtų kuo mažiau fizinių ir protinių skausmų.

 

KEITIMOSI LAIKAS

 Ištrauka iš knygos "Nelangva būti angelu"

 Ponia Valė man davė Vokietijos ambasados ​​Vilniuje adresą, ir aš nuvažiavau. Ambasada Vilniuje tuo laiku taip pat pakeitė adresą. Bet šį kartą man labiau pasisekė. Ant durų pakabintas skelbimas su nauju jų adresu. Nuėjau nauju adresu, pagaliau užsiregistravau registratūroje ir laukiau kas bus toliau.

Mano mintys be perstojo keitėsi: kaip aš kalbėsiu, aš nemoku vokiečių kalbos? Ar jie duos man vizą? Tačiau baimės buvo veltui. Ambasadoje buvo vertėjas, ir aš buvau labai maloniai priimta. Valdininkas paklausė apie vizito tikslą ir išrašė dokumentą. Tik perspėjo, kad geriau to nerodyti Rusijos ir Lietuvos pasienyje, o jau ant lenkų-vokiečių sienos nebus jokių kliūčių , tačiau dokumentas turėtų būti rodomas tik paprašius. Didžiajai laimei turėjau vizą į Lenkiją.

 Laimingai grįžau namo ir pradėjau pakuoti savo lagaminą. Man paskambino dukra Valės ir mes sutarėme, kada jie atvažiuos mane paimti.

Ar tai ne stebūklas? Kaip tai įvyko? Mane paėmė net iš namų ir nuvežė į namus Vokietijoje. 

Enable GingerCannot connect to Ginger Check your internet connection
or reload the browserDisable in this text fieldEditEdit in GingerEdit in Ginger×

Sunkumai

 Aldona Grupas

Ištrauka iš knygos "Nelangva būti angelu"

Mane nustebino žinia. Nežinojau, džiaugtis ar liūdėti. Vakarų Vokietija? Kaip aš nuvyksiu? Lietuva tik atgavo nepriklausomybę, man reikia vizos! Suabejojau, bet, pasirodo, mano pašnekovė jau viską sutvarkė, pažadėjo atsiųsti man kvietimą, kai tik pasakysiu reikalingus duomenis. Ji taip pat jau žinojo, kaip aš atvyksiu pas juos: jos žentas mėnesio pabaigoje automobiliu ruošiasi važiuoti į Vokietiją. Jis ir atveš mane.
Po kelių dienų atėjo kvietimas iš Vokietijos. Reikėjo gauti vizą per dvi savaites. Nežinojau, kaip tai padaryti ir kur eiti. Tada juk nebuvo kompiuterio ir interneto. Bet kai ieškai, randi.

Kelias

Ištrauka iš knygos "Nelengva būti angelu"
 

Tai buvo pagyvenusi moteris iš mūsų miesto, gyvenusi su anūke ir jos šeima. Ji sužinojo apie mane iš bendros pažįstamos, paskambino ir pakvietė pasikalbėti apie savo problemas. Paprasti nusiskundimai: skauda sąnarius, nugarą. Tačiau pagrindinis jos tikslas buvo kitoks – ji norėjo kalbėti apie savo proanūkių problemą.

6 ir 7 metų berniukai buvo alergiški maistui: negalėjo valgyti majonezo, kiaušinių ir kai kurių kitų produktų. Man toks atvejis buvo naujas. Iki tol nedirbau su alergiškais žmonėmis.

Antgamtiška

 

Anksčiau mano gyvenime nebuvo stebuklų. Niekada nepastebėjau turinti ypatingų galių ir joms nebuvo jokios priežasties: žaibas į mane nepataikė, neįkritau į šulinį, nebuvo jokių sukrėtimų. O gal aš nepastebėjau kažko? Šis smalsumas ir atvedė mane prie energijos bei bekontakčio masažo.

Taigi pradėjau naują veiklą. Žmonės sužinodavo vienas nuo kito apie tai, ką darau. Ir ieškantys pagalbos kreipdavosi į mane. Po kiekvieno užsiėmimo vis labiau pasitikėjau savimi.

Padėjau žmonėms, sergantiems įvairiomis ligomis. Pamenu, mane pakvietė moterų iš savivaldybės būrys. Kelioms dariau bekontaktį masažą, o viena į mano sesijas ėjo labai nepasitikėdama, ko gero, iš smalsumo. Ji sakė: „Jūs tikrai man padedate, bet netikiu Jūsų gydymu“. Aš jai sakiau, kad rezultatas svarbus, nepaisant tikėjimo, juk nesu šventoji.

Mano maskvietiški nuotykiai

 Aldona Grupas

Vieną rytą savo elektroniniame pašte radau Londono Eurazijos kūrybinės gildijos laišką. Nustebino. O dar labiau nustebino, kas jame buvo parašyta: „Esate nominuota Eurazijos sąjungos garbės apdovanojimui. Maloniai kviečiame atvykti rugsėjo 7 d. į Maskvoje vyksiančią apdovanojimo ceremoniją“.
- Kaip? Aš? Ar tai ne apgaulė? Ar tikrai taip gali būti su manimi? – negalėjau patikėti. Ir nepatikėjau kol nesusisiekiau su organizatoriais.
 - Taip, viskas teisingai, sveikiname. Jūs esate nominuota literatūros premijai už knygą „Sesele, duok man tabletę nuo mirties ...“, - patikino Londono Eurazijos kūrybinės gildijos atstovai.
Kai rašiau į knygą sudėtas istorijas apie save, savo darbą, vyro ir kolegų patirtį, net neįsivaizdavau, kuo tai galėtų virsti. Rašiau nė dėl premijų, o todėl, norėjosi palikti istorijai kitų ir savo išgyvenimus. Man patinka klausytis žmonių, man patinka pasakoti apie mėgstamą darbą, dalintis išgyvenimais, su kuriais kasdien susiduriu, padėdama savo pacientams. Šis įvertinimas mane privertė patikėti, kad ištikimybė pasirinktam keliui, savo darbui yra didžiulė vertybė.
Apsisprendžiau akimirksniu. Aš važiuoju į Maskvą! Tokios renginio tikrai nenorėjau praleisti.
 - Manęs laukia jaudinanti kelionė, kupina susitikimų, įspūdžių, džiugių emocijų! Valio! – džiūgavau.

PIRMI ŽINGSNIAI. Aldona Grupas

 Aldona Grupas. "Nelengva būti angelu"

Gavusi bekontaktinio masažo diplomą, važiavau namo pas mamą pasidalinti savo džiaugsmu. Ir, žinoma, mama tapo pirmąja mano klijentė.

  Viską dariau pagal metodiką, kurios buvome išmokę, darydama pirmą seansą be abejo žiūrėjau į mano užrašus. Mama iškart pasakė, kad jaučia kažkokias bangas. Jai patiko tai, ką aš darau, ir ji pakvietė savo draugę į procedūrą.

Mamos draugė jautėsi blogai, lankėsi pas gydytojus, „ieškojo ligos“. Jai skaudėjo skrandį. Kai mama papasakojo, ko išmokau, ji mielai sutiko šiam eksperimentui.

PIRMIEJI ŽINGSNIAI. Nelengva būti angelu

 

Pirmieji žingsniai

Gavusi bekontakčio masažo diplomą važiavau namo pas mamą pasidalinti savo džiaugsmu. Ir, žinoma, ji tapo pirmąja mano paciente.

Viską dariau pagal metodiką, kurios mokė. Per pirmą seansą, be abejo, žiūrėjau į savo užrašus. Mama iškart pasakė, kad jaučia kažkokias bangas. Jai patiko tai, ką aš darau, ir ji pakvietė savo draugę į procedūrą. Ji jautėsi blogai, skaudėjo skrandį, lankėsi pas gydytojus, ieškodama ligos. Kai mama papasakojo, ko išmokau, draugė mielai sutiko šiam eksperimentui.

Po kelių minučių, kai pradėjau daryti rankomis atitinkamus pratimus, moteris staiga prapliupo ašaromis. Jos riedėjo žemyn skruostais. Išsigandau ir paklausiau, kas nutiko, gal padariau kažką ne taip. Galų gale aš vis dar buvau nepatyrusi. Labai jaudinausi. Bet kai mokiausi, mums sakė, kad šis metodas negali pakenkti žmogui.

Moteris atsiprašė, kad išgąsdino mane:

- Viskas buvo gerai, užplūdo emocijos ir man tiesiog reikėjo išsiverkti. Jūsų gydymas man labai padėjo, aš jaučiuosi daug geriau, o skrandis nusiramino ir neskauda.

Žinoma, nustebau. Ir man kilo daug klausimų: ką aš padariau? Kodėl skausmas dingo? Kodėl moteris verkė? Vis dar negalėjau patikėti, kad šiuo metodu galiu padėti žmonėms. Ir paklausiau mamos:

- Mama, ar aš esu ragana?

Ji nusijuokė.

-         Ne, tu – ne ragana. Matyt, turi Dievo dovaną ir gali padėti žmonėms.

Enable GingerCannot connect to Ginger Check your internet connection
or reload the browserDisable in this text fieldEditEdit in GingerEdit in Ginger×Enable GingerCannot connect to Ginger Check your internet connection
or reload the browserDisable in this text fieldEditEdit in GingerEdit in Ginger×

DŽUNOS METODAS

 

 Džunos metodas

Taigi kartą laikraštyje perskaičiau skelbimą, kad iš Maskvos į mūsų miestą atvyko gydytojų komanda, kviečianti medicinos darbuotojus į bekontakčio masažo kursus pagal Džunos metodą. Jau buvau šiek tiek su tuo susipažinusi, tik dar nelabai supratau procedūros esmės, taigi susidomėjau.

Kursai kainavo nemažai, o aš neturėjau tokių pinigų. Bet mane išgelbėjo mama, tikėjusi manimi. Ir ji buvo teisi! O, mamos! Kaip jūs žinote, ko reikia Jūsų vaikams?!

Mokymai truko mėnesį. Grupėje buvo 30 žmonių. Tarp jų – gydytojai, masažuotojai ir slaugytojai. Gavome daug teorinių žinių ir paaiškinimų, kaip, kas ir kodėl vyksta būtent taip.

Kiekviena kursuose praleista diena man buvo atostogos. Jaučiau, kad kiekvieną minutę tobulinu savo žinias. Mus mokė teisingai laikyti rankas, neliečiant kūno pajusti savo ir kito žmogaus energiją, teisingai nustatyti energijos spragas.

Vietos koncertų salėje mūsų mokytojai surengė kelis hipnozės seansus, rodydami, kaip ji veikia. Į sceną pakvietė kelis savanorius iš auditorijos. Hipnotizuotojas šiuos žmones užhipnotizavo, jie atliko tam tikras užduotis. Tačiau po seanso jie neprisiminė, ką darė.

Man nepatiko. Tai, ką mačiau, mane šokiravo ir gąsdino. Pamaniau, kad hipnotizuotojas gali valdyti žmogų ir tai yra nesaugu. Mano emocijos buvo įvairios: nuo netikėtumo iki nepasitikėjimo.

Turiu Jums prisipažinti, kad neištvėriau šių pasirodymų. Dėl kažkokių priežasčių mano viduje ėmė virti pyktis. Šių pasirodymų poveikis buvo priešingas, tikrai ne gydomasis. Man nepatiko toks metodas ir aš išėjau.

Per bekontakčio masažo egzaminą egzaminuotojai sakė, kad kai kurie kolegos neturi reikiamos energijos, todėl negalės jo daryti. O man pasisekė. Išlaikiau egzaminą ir pasakė, kad galiu toliau naudoti šį metodą bei padėti žmonėms.

Metodikos buvo pagrįstos dėmesiu ir jausmais, t. y. ką jaučia priešais mus esantis žmogus. Jos tapo mano gyvenimo gairėmis, naudojau savo darbe, bet vėliau išaugau iš šių rėmų.

Enable GingerCannot connect to Ginger Check your internet connection
or reload the browserDisable in this text fieldEditEdit in GingerEdit in Ginger×

PALANGA

 

1989 metais dirbau kurortinio miestelio gydyklų masažuotoja, 6 dienas per savaitę žmonėms dariau povandeninį masažą. Nebuvo lengva: rankos – visą laiką vandenyje, daug cheminių vonios dezinfekcijos priemonių. Be to, rankoms dezinfekuoti naudojome 96 laipsnių spiritą. Sykį buvo juokinga situacija. Masažavau vyrą, vyriausioji seselė atnešė spirito ir paprašė pasirašyti, kad jį gavau. Tas vyriškis nusišypsojo:
–            Ar Jums duoda spiritą ant drąsos?
Na, jis mane ir prajuokino! Paaiškinau, kad taip dezinfekuojame rankas. Tai išgirdęs vos neiššoko iš vonios:
–            Tokį gerą daiktą jūs pilate ant rankų?!!
Įvairių juokingų situacijų nutinka dėl nesusipratimų.
Mūsų kolektyvas buvo jaunas, tad gera ir dirbti, ir leisti laisvalaikį kartu, švęsti gimtadienius, eiti vieniems pas kitus į svečius. Labai susidraugavome, su kai kuriomis merginomis bendrauju iki šiol.
Miestelis – prie jūros, labai gražus su dideliu parku, gerai įrengtais pasivaikščiojimo ir dviračių takais. Labai smagu jame leisti laiką. Žiemą jis ištuštėdavo, likdavo tik vietiniai gyventojai ir besigydantys, besiilsintys žmonės. Daugiau jų atvykdavo savaitgaliais. Miestelis alsuodavo ramybe, jūros bangų ošimu, gaiva.
Vasarą jis tapdavo it skruzdėlynas: daugybė žmonių, kavinių, restoranų, atrakcionų. Pagrindinė gatvė, vedanti prie jūros, tapdavo tikru vasaros festivaliu: nuolat vyko labdaros, sporto ir panašūs renginiai, ypač gražios sezono atidarymo šventės, žinomi dainininkai koncertavo restoranuose, muzika sklido iš kavinių, aibės prekiautojų siūlė viską – nuo suvenyrų, drabužių iki rūkytos žuvies. Smagus miestelis: pasiilgę atrakcijų, linksmybių, jas gaudavo centre, o ieškantys ramybės ir tylos – pakraščiuose. Auksiniai paplūdimiai vasarą būdavo nusėti žmonėmis. Tiltą į jūrą labiausiai mėgo poilsiautojai, jis stovėjo didingai ir, regis, didžiavosi savo populiarumu. 

(ištrauka iš knygos )

Enable GingerCannot connect to Ginger Check your internet connection
or reload the browserDisable in this text fieldEditEdit in GingerEdit in Ginger×