Džunos
metodas
Taigi kartą laikraštyje perskaičiau skelbimą, kad iš Maskvos į mūsų miestą atvyko gydytojų komanda, kviečianti medicinos darbuotojus į bekontakčio masažo kursus pagal Džunos metodą. Jau buvau šiek tiek su tuo susipažinusi, tik dar nelabai supratau procedūros esmės, taigi susidomėjau.
Kursai kainavo nemažai, o aš neturėjau
tokių pinigų. Bet mane išgelbėjo mama, tikėjusi manimi. Ir ji buvo teisi! O,
mamos! Kaip jūs žinote, ko reikia Jūsų vaikams?!
Mokymai truko mėnesį. Grupėje buvo 30
žmonių. Tarp jų – gydytojai, masažuotojai ir slaugytojai. Gavome daug teorinių
žinių ir paaiškinimų, kaip, kas ir kodėl vyksta būtent taip.
Kiekviena kursuose praleista diena man
buvo atostogos. Jaučiau, kad kiekvieną minutę tobulinu savo žinias. Mus mokė teisingai
laikyti rankas, neliečiant kūno pajusti savo ir kito žmogaus energiją, teisingai
nustatyti energijos spragas.
Vietos koncertų salėje mūsų mokytojai surengė
kelis hipnozės seansus, rodydami, kaip ji veikia. Į sceną pakvietė kelis savanorius
iš auditorijos. Hipnotizuotojas šiuos žmones užhipnotizavo, jie atliko tam
tikras užduotis. Tačiau po seanso jie neprisiminė, ką darė.
Man nepatiko. Tai, ką mačiau, mane
šokiravo ir gąsdino. Pamaniau, kad hipnotizuotojas gali valdyti žmogų ir tai yra
nesaugu. Mano emocijos buvo įvairios: nuo netikėtumo iki nepasitikėjimo.
Turiu Jums prisipažinti, kad
neištvėriau šių pasirodymų. Dėl kažkokių priežasčių mano viduje ėmė virti
pyktis. Šių pasirodymų poveikis buvo priešingas, tikrai ne gydomasis. Man
nepatiko toks metodas ir aš išėjau.
Per bekontakčio masažo egzaminą
egzaminuotojai sakė, kad kai kurie kolegos neturi reikiamos energijos, todėl
negalės jo daryti. O man pasisekė. Išlaikiau egzaminą ir pasakė, kad galiu
toliau naudoti šį metodą bei padėti žmonėms.
Metodikos buvo pagrįstos dėmesiu ir jausmais, t. y. ką jaučia priešais mus esantis žmogus. Jos tapo mano gyvenimo gairėmis, naudojau savo darbe, bet vėliau išaugau iš šių rėmų.
