1989 metais dirbau kurortinio miestelio gydyklų masažuotoja, 6 dienas per savaitę žmonėms dariau povandeninį masažą. Nebuvo lengva: rankos – visą laiką vandenyje, daug cheminių vonios dezinfekcijos priemonių. Be to, rankoms dezinfekuoti naudojome 96 laipsnių spiritą. Sykį buvo juokinga situacija. Masažavau vyrą, vyriausioji seselė atnešė spirito ir paprašė pasirašyti, kad jį gavau. Tas vyriškis nusišypsojo:
– Ar Jums duoda spiritą ant drąsos?
Na, jis mane ir prajuokino! Paaiškinau, kad taip dezinfekuojame rankas. Tai išgirdęs vos neiššoko iš vonios:
– Tokį gerą daiktą jūs pilate ant rankų?!!
Įvairių juokingų situacijų nutinka dėl nesusipratimų.
Mūsų kolektyvas buvo jaunas, tad gera ir dirbti, ir leisti laisvalaikį kartu, švęsti gimtadienius, eiti vieniems pas kitus į svečius. Labai susidraugavome, su kai kuriomis merginomis bendrauju iki šiol.
Miestelis – prie jūros, labai gražus su dideliu parku, gerai įrengtais pasivaikščiojimo ir dviračių takais. Labai smagu jame leisti laiką. Žiemą jis ištuštėdavo, likdavo tik vietiniai gyventojai ir besigydantys, besiilsintys žmonės. Daugiau jų atvykdavo savaitgaliais. Miestelis alsuodavo ramybe, jūros bangų ošimu, gaiva.
Vasarą jis tapdavo it skruzdėlynas: daugybė žmonių, kavinių, restoranų, atrakcionų. Pagrindinė gatvė, vedanti prie jūros, tapdavo tikru vasaros festivaliu: nuolat vyko labdaros, sporto ir panašūs renginiai, ypač gražios sezono atidarymo šventės, žinomi dainininkai koncertavo restoranuose, muzika sklido iš kavinių, aibės prekiautojų siūlė viską – nuo suvenyrų, drabužių iki rūkytos žuvies. Smagus miestelis: pasiilgę atrakcijų, linksmybių, jas gaudavo centre, o ieškantys ramybės ir tylos – pakraščiuose. Auksiniai paplūdimiai vasarą būdavo nusėti žmonėmis. Tiltą į jūrą labiausiai mėgo poilsiautojai, jis stovėjo didingai ir, regis, didžiavosi savo populiarumu.
(ištrauka iš knygos )
No comments:
Post a Comment