Pirmieji žingsniai
Gavusi bekontakčio masažo diplomą važiavau namo pas mamą pasidalinti savo džiaugsmu. Ir, žinoma, ji tapo pirmąja mano paciente.
Viską dariau pagal metodiką, kurios mokė. Per pirmą
seansą, be abejo, žiūrėjau į savo užrašus. Mama iškart pasakė, kad jaučia
kažkokias bangas. Jai patiko tai, ką aš darau, ir ji pakvietė savo draugę į
procedūrą. Ji jautėsi blogai, skaudėjo skrandį, lankėsi pas gydytojus, ieškodama
ligos. Kai mama papasakojo, ko išmokau, draugė mielai sutiko šiam
eksperimentui.
Po kelių minučių, kai pradėjau daryti rankomis
atitinkamus pratimus, moteris staiga prapliupo ašaromis. Jos riedėjo žemyn
skruostais. Išsigandau ir paklausiau, kas nutiko, gal padariau kažką ne taip. Galų
gale aš vis dar buvau nepatyrusi. Labai jaudinausi. Bet kai mokiausi, mums sakė,
kad šis metodas negali pakenkti žmogui.
Moteris atsiprašė, kad išgąsdino mane:
- Viskas buvo gerai, užplūdo emocijos ir man tiesiog
reikėjo išsiverkti. Jūsų gydymas man labai padėjo, aš jaučiuosi daug geriau, o
skrandis nusiramino ir neskauda.
Žinoma, nustebau. Ir man kilo daug klausimų: ką aš
padariau? Kodėl skausmas dingo? Kodėl moteris verkė? Vis dar negalėjau
patikėti, kad šiuo metodu galiu padėti žmonėms. Ir paklausiau mamos:
- Mama, ar aš esu ragana?
Ji nusijuokė.
-
Ne, tu – ne ragana. Matyt, turi Dievo dovaną ir gali padėti žmonėms.
No comments:
Post a Comment