Ponia Valė
man davė Vokietijos ambasados Vilniuje adresą, ir aš nuvažiavau. Ambasada
Vilniuje tuo laiku taip pat pakeitė adresą. Bet šį kartą man labiau pasisekė.
Ant durų pakabintas skelbimas su nauju jų adresu. Nuėjau nauju adresu, pagaliau
užsiregistravau registratūroje ir laukiau kas bus toliau.
Mano
mintys be perstojo keitėsi: kaip aš kalbėsiu, aš nemoku vokiečių kalbos? Ar jie
duos man vizą? Tačiau baimės buvo veltui. Ambasadoje buvo vertėjas, ir aš buvau
labai maloniai priimta. Valdininkas paklausė apie vizito tikslą ir išrašė
dokumentą. Tik perspėjo, kad geriau to nerodyti Rusijos ir Lietuvos pasienyje,
o jau ant lenkų-vokiečių sienos nebus jokių kliūčių , tačiau dokumentas turėtų
būti rodomas tik paprašius. Didžiajai laimei turėjau vizą į Lenkiją.
Laimingai grįžau namo ir pradėjau pakuoti savo
lagaminą. Man paskambino dukra Valės ir mes sutarėme, kada jie atvažiuos mane
paimti.
Ar
tai ne stebūklas? Kaip tai įvyko? Mane paėmė net iš namų ir nuvežė į namus
Vokietijoje.
No comments:
Post a Comment