Laimužė Stankevičienė
Pamiškį sena trobelė, užpustyta lig langų. Girinukas čia gyvena, jį vadina anūku. Seno Ąžuolo anūkas šis mažytis Girinukas, bet visi jį taip mylėjo, kad jam nieko negailėjo.
Voverytės riešutų jam pristatė rududu, ir meška medaus statinę vilko, nešė per krūmynę. O ežių šauni šeimyna negailėjo obuolių, uogų, grybų ir žolių.
Arbatėlę virs visi, ir suaugę ir maži, gardins ją jie medučiu, po žaliu, žaliu medžiu.
Ei mažasis anūkėli! – Ąžuolas suriko spėriai. Eik į mišką rinkt eglutės, tuoj Kalėdos bus mažuti.
Susiruošęs Girinukas ėjo miško takeliu – kiek eglučių žaliaskarių kirsti jas labai gailu. Pasėdėjo ant kelmelio su pelėda pasitaręs jis nusprendė, kad blogai, eglei tai skaudės labai...
Eina Ąžuolo anūkas, mažutėlis Girinukas, ašarėlės gailiai rieda, nes namo pareiti gėda. Ką jam pasakys Senelis? Be eglutės namo grįžo, reikia slėptis ten už vyžų.
O Senelis linksmas sukas – štai koksai šaunus anūkas, jis labai geros širdies ir bėdoj visiems padės. - Lysk mažyli iš po vyžų, Tėtis jau namo sugrįžo, eisime visi miškan, eglę puošime tik ten.
Daug vaikučių susirinko, eglę puošė, šakos linko, o žaisliukų gražumėlis, džiaugės šernas, vieversėlis, džiaugėsi maži zuikučiai ir ežiukai ir meškučiai.
Varna traukė savo dainą o jai pritarė visi, šoko linksminos lig ryto, nes naktis jiems nebaisi.
Senas Ąžuolas prabilo. – Vaikai švinta užu šilo, juk Kalėdos greitai bus, aplankys visus namus.
Senis Šaltis su Snieguole vaikų dovanas rikiuoja, čia Viliukui ir Medutei, Martynukui ir Lukutei. Elniai trepsi skamba ledas, pažiūrėsim kas čia dedas, ar užteksim dovanų, reikia dar suspėt laiku?!
Vaikai šoko ir dainavo, dovanėlių daug jie gavo, ir Snieguolę pašokdino senas meškinas krūmyno.
O eglutė jiems dėkojo, kad ji liko čia miške, jos čionai yra gimtinė, broliai sesės irgi čia. Kad galės ji kitais metais, džiaugtis džiuginti kitus, juk kiekvienas nori augti, medis, paukštis ar žmogus.
LaimuŽė Stankevičienė
Voverytės riešutų jam pristatė rududu, ir meška medaus statinę vilko, nešė per krūmynę. O ežių šauni šeimyna negailėjo obuolių, uogų, grybų ir žolių.
Arbatėlę virs visi, ir suaugę ir maži, gardins ją jie medučiu, po žaliu, žaliu medžiu.
Ei mažasis anūkėli! – Ąžuolas suriko spėriai. Eik į mišką rinkt eglutės, tuoj Kalėdos bus mažuti.
Susiruošęs Girinukas ėjo miško takeliu – kiek eglučių žaliaskarių kirsti jas labai gailu. Pasėdėjo ant kelmelio su pelėda pasitaręs jis nusprendė, kad blogai, eglei tai skaudės labai...
Eina Ąžuolo anūkas, mažutėlis Girinukas, ašarėlės gailiai rieda, nes namo pareiti gėda. Ką jam pasakys Senelis? Be eglutės namo grįžo, reikia slėptis ten už vyžų.
O Senelis linksmas sukas – štai koksai šaunus anūkas, jis labai geros širdies ir bėdoj visiems padės. - Lysk mažyli iš po vyžų, Tėtis jau namo sugrįžo, eisime visi miškan, eglę puošime tik ten.
Daug vaikučių susirinko, eglę puošė, šakos linko, o žaisliukų gražumėlis, džiaugės šernas, vieversėlis, džiaugėsi maži zuikučiai ir ežiukai ir meškučiai.
Varna traukė savo dainą o jai pritarė visi, šoko linksminos lig ryto, nes naktis jiems nebaisi.
Senas Ąžuolas prabilo. – Vaikai švinta užu šilo, juk Kalėdos greitai bus, aplankys visus namus.
Senis Šaltis su Snieguole vaikų dovanas rikiuoja, čia Viliukui ir Medutei, Martynukui ir Lukutei. Elniai trepsi skamba ledas, pažiūrėsim kas čia dedas, ar užteksim dovanų, reikia dar suspėt laiku?!
Vaikai šoko ir dainavo, dovanėlių daug jie gavo, ir Snieguolę pašokdino senas meškinas krūmyno.
O eglutė jiems dėkojo, kad ji liko čia miške, jos čionai yra gimtinė, broliai sesės irgi čia. Kad galės ji kitais metais, džiaugtis džiuginti kitus, juk kiekvienas nori augti, medis, paukštis ar žmogus.
LaimuŽė Stankevičienė
No comments:
Post a Comment