Aldona Grupas
Ištrauka iš knygos "Nelangva būti angelu"
Mane nustebino žinia. Nežinojau, džiaugtis ar liūdėti. Vakarų Vokietija? Kaip aš nuvyksiu? Lietuva tik atgavo nepriklausomybę, man reikia vizos! Suabejojau, bet, pasirodo, mano pašnekovė jau viską sutvarkė, pažadėjo atsiųsti man kvietimą, kai tik pasakysiu reikalingus duomenis. Ji taip pat jau žinojo, kaip aš atvyksiu pas juos: jos žentas mėnesio pabaigoje automobiliu ruošiasi važiuoti į Vokietiją. Jis ir atveš mane.
Po kelių dienų atėjo kvietimas iš Vokietijos. Reikėjo gauti vizą per dvi savaites. Nežinojau, kaip tai padaryti ir kur eiti. Tada juk nebuvo kompiuterio ir interneto. Bet kai ieškai, randi.
Sužinojau, kad mūsų mieste, Klaipėdoje, yra Vokietijos atstovybė. Nuvykau, tačiau nusivyliau, nes ji buvo uždaryta. Taigi jau pasenusios mano žinios. Tai buvo permainų laikas, viskas keitėsi gana greitai: kažkas atsivėrė, kažkas buvo uždaryta, paaiškėjo, kad vokiečių atstovybė liko tik Vilniuje.
Buvau nusiminusi, juk vienintelė galimybė išvykti į užsienio šalį, apie kurią tik žinojau iš filmų ir knygų, išgaravo kaip debesėlis po lietaus. Paskambinau Walli ir papasakojau situaciją. Ji nuramino mane, juk kiekvienais metais su anūke važiuodavo į Vokietiją.
Walli davė Vokietijos ambasados Vilniuje adresą ir aš nuvažiavau. Pasirodo, ji ir vėl perkelta į kitą vietą. Bet šį kartą man labiau pasisekė. Ant durų buvo pakabintas skelbimas su nauju adresu. Pagaliau užsiregistravau ir laukiau, kas bus toliau.
Mano mintys be perstojo keitėsi: kaip aš kalbėsiu, juk nemoku vokiečių kalbos? Ar jie duos man vizą? Tačiau baimės buvo veltui. Ambasadoje buvo vertėjas, ten mane labai maloniai priėmė. Valdininkas paklausė apie vizito tikslą ir išrašė dokumentą. Tik perspėjo, kad geriau jo nerodyti Rusijos ir Lietuvos pasienyje, o jau prie lenkų ir vokiečių sienos esą nebus jokių kliūčių, tačiau patarė jį rodyti tik paprašius. Didžiajai laimei, turėjau vizą į Lenkiją.
Laiminga grįžau namo ir pradėjau pakuoti lagaminą. Man paskambino Walli ir sutarėme, kada jie atvažiuos manęs paimti. Ar tai – ne stebuklas?
Kol laukiau vizos, daug bendravau su Walli. Mes tapome draugėmis. Ji man pasakojo apie Vokietiją, savo dukrą, šeimos istoriją. Ir vis dėlto prieš kelionę aš labai jaudinausi, nes žmones, pas kuriuos vykstu, pažinojau tik iš pasakojimų.
Tai buvo pirma mano išvyka į paslaptingą, ne sovietinį Vakarų pasaulį! Iki tol lankiausi tik Lenkijoje. Taigi 1991 m. sausio mėn. pabaigoje išvykau į kelionę, nė neįtardama, kaip ji pakeis mano gyvenimą.
No comments:
Post a Comment