Kodėl aš parašiaų šią knygą ir su tokiu šokiruojančiu pavadinimu? Dažniausiai knygos atspindi autorių, jo gyvenimą, gal ne visai bet dauguma idėjų autoriai semesi iš savo gyvenimo patirties.
Dirbu slaugytoja jau virš 40 metų. Anglijoje
slaugos srityje dirbu 15 metai. turėtų sudominti ne tik šios sistemos
bendruomenę – medicinos seseles,
gydytojus, slaugos darbuotojus, – bet ir pagyvenusių bei neįgalių žmonių
slaugos ir gydymo įstaigose dienas leidžiančius žmones. Beveik kasdien susitinku su savo pacientais,
padedu jiems, slaugau, kalbinu, klausausi jų pergyventų istorijų. Dabar – visas laikas jų - turi tiek daug ką
pasakyti, bet nebeturi, kas jų klausosi.Slaugos esmė –padėti sergančiam žmogui,
– vienoda visame pasaulyje, bet slaugos principai ir požiūris į darbuotojus bei
pacientus daug kur skiriasi. Aš pasakoju
apie gyvenimo saulėlydį Anglijos slaugos namuose pasitinkančius pacientus,
darbuotojų pastangas suteikti jiems kuo kokybiškesnę slaugą bei atsidavimą
jiems.
Kai pradėjau dirbti
slaugoje čia Anglijoje, dirbau senelių namuose, invalidų namuose ir matydama
neigalius žmones galvojau visai kitaip “ko vertas gyvenimas jei tokia baisi jo pabaiga?’ Pradžia buvo labai
sunki man, nebebuvo nuotaikos, sunku buvo matyti tokius žmones, vis daugiau
masčiau apie gyvenimo prasmę. Mano darbas susijęs su Mirtim.
Kartais pagalvodavau kad aš dirbu kaip mirties fabrike. Prisirišdavau prie
žmonių ir kai jie išeina būdavo sunku ant širdies, ramini giminaičius ir
pastebi kad jau tave giminaičiai ramina. Ir vėl susimastai kas tai yra
geyvenimas?
- Jeigu kam atrodo, kad pavadinimas yra
pesimistinis, kad senukai patale tik ir laukia kuo greitesnės pabaigos, ne .
Visi supranta, kad gyvenimas turi pradžią ir turi pabaigą, kuriuos reikia
priimti kaip duotybę. Dauguma žmonių iki paskutinės akimirkos nori džiaugtis,
mylėti, būti naudingi. Aš nekalbu apie tuos, kurie serga labai sunkiomis
dvasinėmis ligomis, kalbu apie žmones,
kuriems nugyventas gyvenimas atrodo, kaip džiaugsmas, neturintis pabaigos. Man
teko matyti labai sunkių ligonių, kurie kažkokiu būdu užmezga tarpusavio ryšį
be žodžių, bendrauja prisilietimais, akimis. Žodžius: „Sesele, atnešk man
tabletę nuo mirties...“ išgirdau iš vienos garbaus amžiaus moters. Kai
apnikdavo skausmas, ji prašydavo tabletės nuo mirties.
Man įsiminė Vokiečių režisieriaus Vimo Venderso
filme “Šūvis Palerme “ scena: vienas dailininkas ir fotografas, kuriam nesiseka
gyvenimas, gauna užsakymą nufilmuoti Palermą, ateina į apleistą pastatą, Ir
filmuoja ir staiga pamato gražiai apsirengusi vyrą. Jis paklausia: ‘Kas Jūs?’
Vyras atsako
‘Aš mirtis. Aš atėjau tavęs”
Dailininkas nepatiki, ir pradeda bėgti nuo jo. Bet
vyras pasako:
“ nebėk, vis vien nepabėgsi nuo manes. Aš vis vien
tave pasiimsiu”
Dailinkas klausia: “ Kodel? Aš toks jaunas. Aš taip
myliu gyvenimą”
Mirtis atsako: ‘ O čia tai tu meluoji, aš viską
žinau, tu skundiesi gyvenimu, kad tavęs niekas nemyli, kad tu nieko nemyli, kad
tau nesiseka su moterim, kad tu neturi darbo, kad tau depresija. Tau nepatinka
gyvenimas. Viskas, einam su manim.” Bet dailininkas išprašo duoti jam dar vieną
šansą ir Mirtis duoda su viena sąlyga kad jis pasakys visiem kad Mirtį reikia
gerbti, nes jei nebūtų Mirties nebūtų ir gyvenimo. Mirtį reikia mylėti ir
paprašo kad jis apkabintu jį. Dailininkas išsigasta, pagalvoja kad jei jis
apkabins jį, tai Mirtis nusineš jį kartu, bet išeities near ir jis apkabina. Ir
Mirtis nusišypso, nes Mirtis yra vieniša, jos niekas nemyli ir pavirtus į baltą
stulpą išnyksta.
Filosofija ir morale yra ta kad gyvenimas yra vienintelis ir
mes jį turime nugyventi mylėdami jį, mes priprate dejuoti kad viskas blogai,
kad šalis ne ta, kad darbas blogas, kad mylim ne tuos, kad aplinka bloga, kad
aš jau per senas ir tt. Ir visi aplink mus kalti tik ne aš.
Ne vienas senukas, ar ligonis man yra sakęs,
kad reikia mylėti gyvenimą kad nebūtu gaila iš jo išeiti. Ir gyvenimo
filosofija tai yra MEILĖ. Pokalbiai su globos namų gyventojais,
ligoniais buvo viena iš šios knygos atsiradimo priežasčių. Tai, ką darau aš,
daro daugybė kitų slaugytojų, slaugytojų padėjėjų.
Nemažai vietos knygoje skiriama pasakojimui, kaip
svetimtaučiui medikui pritapti užsienio kolegų bendruomenėje, kaip išsikovoti
savo vietą, pagarbą – tapti lygiaverčiu sistemos nariu. Ar tai lengva? Cia yra mano ir dar keliu mano kolegiu trumpos
istorijos.
- Knygos rašymas - ne vienos dienos darbas . Daug dirbu, turiu nemažai įvairios veiklos.
Knygą rašiau po skyrelį, lipdžiau po truputį. Kasdien atsirasdavo ką naujo
papasakoti. Ir dabar dar turėčiau daug ką pridurti. Bet jūs galėsite
pasiskaityti isigyje mano knygą.
No comments:
Post a Comment