Kodėl priežiūra sukelia tiek streso? Nuo 2005 m. dirbu slaugytojų namuose Anglijoje. Mano užduotis – rūpintis ligoniais ir mirštančiais žmonėmis, gydyti, bendrauti, padaryti taip, kad jie savo gyvenimo pabaigoje patirtų kuo mažiau fizinių ir protinių skausmų.
Per daugelį metų man tapo aišku, kad dažnai ligoniu besirūpinančio žmogaus
siela verkia, jam yra sunku. Mes padedame sergantiesiems, o kas padės nuraminti
mūsų, slaugytojų, širdies skausmą? Pati jį patyriau ir noriu pasakyti, kaip
išvengti depresijos, kai rūpinatės mirštančiu asmeniu. Nesigailėkite
praeities, nes yra dabartis.
Daugeliui mano pacientų yra apie 100 metų, jų vaikai gyvena toli, bet jie
taip pat yra seni, todėl negali dažnai aplankyti savo tėvų. Tokie pacientai
jaučiasi vieniši, jie tikrai nori bendrauti. Taigi tampame artimiausiais jų
draugais: mes klausome, kalbame su jais, pasakojame apie save. Būna, kad
pavargstu nuo kitų žmonių gyvenimo detalių, nes kiekvienoje istorijoje yra
vienišumo liūdesio. Kartais netgi atsitinka taip, kad verkiu kartu su
pasakotoju.
98 metų senutė,
vardu Maggie, man papasakojo, kaip ji gyveno su savo 72 metų dukra, kuri buvo
vieniša, neturėjo šeimos, dirbo biure. Taigi ji gyveno įprastai: darbas, namai,
draugai. Bet kai Maggie susirgo, Ellis nustojo dirbti ir visą laiką skyrė jos
priežiūrai. Tada nutiko baisus dalykas: dukrai atrado žarnyno naviką.
Anglijoje
žmonės nuo 55 metų privalomai profilaktiškai tikrinami kas penkerius metus,
taip pat daroma kolonoskopija. Ši procedūra nėra maloni, tačiau būtina, jos
metu galima nustatyti polipus, opas ir storosios žarnos vėžį. Ellis žarnyne rado
naviką. Ji buvo gydoma dvejus metus, bet, deja, nesėkmingai.
Ellis mirė, o
Maggie pateko į mūsų slaugos namus. Mes tapome jos šeima. Žinodami, kiek
skausmo ir sielvarto patyrė, žavėjomės jos požiūriu į žmones ir gyvenimą.
Mokėmės iš jos darbštumo, jautrumo, noro daryti gerus darbus. Ši nuostabi
moteris visada stengėsi būti naudinga kitiems.
Anksčiau Maggie
buvo aktyvi bažnyčios visuomenės narė, todėl kartais ją lankė šios bendruomenės
atstovai ir pastorius, kuriems perduodavo vaikams skirtus jos pačios megztas
kepuraites, pirštines ir pan. Netgi gyvendama slaugos namuose ji rado galimybę
užsiimti labdara!
Žaviuosi šia moterimi. Ji įkvėpė mane aukoti, padėti žmonėms. Nors dar vaikystėje
mama tai įskiepijo man, bet čia, Anglijoje, aš giliau supratau termino „aukoti
labdarai“ esmę, nes šioje šalyje labai išvystyta socialinė parama. Ir dabar aš su
didžiausiu malonumu prisidedu prie Lietuvos globos namų gerovės.
Kita mano
pacientė, 94–erių Doris, jaunystėje gyveno šviesiai ir įdomiai. Ji buvo turtingo
verslininko žmona. Abu mėgo jodinėjimą, laikė arklius, o vyras dalyvavo
lenktynėse. Jie augino du žavius sūnus. Atrodė, kad laimė tęsis amžinai, bet
kilo karas. Doris neteko brolių ir vyresniojo sūnaus. Tuo metu ji įsidarbino
ligoninėje: prižiūrėjo sužeistuosius, bandydama palengvinti jų kančias, dažnai
matė mirtį. Ji buvo mano kolegė.
Po karo jauniausias
Doris sūnus baigė universitetą, tapo inžinieriumi ir išvyko dirbti savanoriu į
Afriką. Ten jis gavo labai įdomų pasiūlymą, tačiau pagal sutarties sąlygas
reikėjo persikelti į Australiją, kurioje taip ir liko.
O kaip Doris?
Praėjo metai, mirė jos vyras. Kai jau buvo visiškai nepakenčiama pačiai
susitvarkyti su namų ruošos darbais, o artritas apribojo judesius, ji nusprendė
apsigyventi globos namuose, kuriuose suteikiama profesionali slauga ir yra daug
bendravimo. Ji dalinosi su manimi patirtimi, dažnai klausė patarimo ir pasakojo
apie savo svajones.
Jos sūnus iš
Australijos negalėjo dažnai atvažiuoti pas mamą. Be to, jis pats jau buvo
garbaus amžiaus, todėl tik kartą per metus lankė Doris. Tačiau ji džiaugėsi
paprastais telefoniniais pokalbiais su juo, kurie nušviesdavo visą dieną.
Ji nepakeliamai
kentėjo dėl sąnarių skausmo, jai buvo labai sunku vaikščioti. Ir vieną kartą,
pavargusi nuo skausmų, vienatvės, ji paprašė manęs tabletės, kad mirtų! Jos
žodžiai taip giliai nuskendo man į sielą, kad netgi parašiau knygą „Sesele,
duok man tabletę nuo mirties…“.
No comments:
Post a Comment