Šuo. Romualdas Giedraitis - Spalis.

 

Lietuvių rašytojų paveldas. Romualdas Giedraitis - Spalis. 
Romualdas Giedraitis-Spalis (1913-1980) - vienas iš Didžiojoje Britanijoje gyvenusių lietuvių prozininkų. 
Romualdas Giedraitis-Spalis (1915-1980) - vienas iš Didžiojoje Britanijoje gyvenusių lietuvių prozininkų. 
Savo pirmuosius smulkiosios prozos kūrinius R. Giedraitis pradėjo spausdinti 1939 m. Lietuvoje „Akademike“, „Lietuvos aide“, o debiutavo jau Didžiojoje Britanijoje. Savo knygas Giedraitis leido pasirašinėdamas Spalio slapyvardžiu.

Šuo

 Yra tam tikra rūšis moterų, kurios, sulaukusios dvidešimtųjų metų, staiga pasipuošia nuostabiu spindinčiu grožiu, sakyčiau, jaunatve pražydi. Tartum gamta norėtų vienu mostu privilioti partnerį savo parinktajai. 

Tačiau paprastai tos svaigulio dienos nėra ilgos, ir, lyg sezonui pasibaigus, likusi jaunatvė jau pilka, be vilionės, kaip tas išplautas nublukęs audeklas. Emilė Račiūnaitė buvo moteris, kuri skleidžiasi palengva, iš vidaus minčių ir gilios sielos brandinama. Ir nors tas grožis neturi rėžiančio blizgesio, bet savo ramybėje yra tiek patvarus ir toks amžinas, kad, kartą pajutus jį, nebeįmanoma nugalėti ir jis sunkiasi vis giliau, kol meile pražysta.

 Ak, mylėjau aš! Ir sapnuos ji man vaidenos, ir laike įtemptų studijų išsivogdavo mintis pas ją skrisdama, ir savieji namai vargino, savųjų veidai įkyrėdavo, o visa prigimtis taip ir verždavosi pas mylimąją, kur viskas nušvisdavo, ekstazėje paskęsdavo. Deja, ne aš vienas taip galvojau. Andrius Varnėnas lygiai nuo jos nesitraukė, o ji mus abu stebėjo vis nesiryždama, bijodama apsirikti, svarstydama, valingai žabodama savo besiveržianti jausmą, kad jį visa jėga vėliau atiduotų pasirinktajam.

 O tuo tarpu, dažnai su Varnėnu susitikdami, rodėme vienas kitam šaltą mandagų šypsnį ir elgėmės lyg tikri džentelmenai. Kartą, kai nugulusi birželio šiluma sodriai plavinėjo begrimstančios saulės šešėliuose, visi trys keliavome toli už miesto Panemunės šilan, kur tarp medžių raibavo belūžtą Nemune spinduliai ir plaukė gaivinanti vėsuma. 

Buvau laimingas kaip niekad anksčiau, nes jau kelintą kartą pagavau jos šiltesnį mestą man žvilgsnį ir jos ranka kažkaip savaime atsidurdavo manojoje, bet kalba, žinoma, buvo santūri. Juokavome, pasakojome švelnius anekdotus, deklamavome eilėraščius ir ėjome paskui Varnėną, kuris išsukęs iš tako, vedė šilu kažkur Panemunės link, karts nuo karto barškindamas pinigais kišenėje.

 — Andrius gegutę vilioja, nemaniau, kad jis toks prietaringas, — juokavo Emilė

 — Abejoju, kišenėje greičiau sagos skamba, — papurčiau galvą.

 — Labai klystat, tikras sidabras — gerą biznį padariau, — užprotestavo konkurentas.

 — Virvę pirkot? — nekaltai paklausiau.

 — Ne sau, — metė į mane šyptelėjęs,

 — bet biznį galėsiu parodyti, einame, verta pažiūrėti.

 Žengęs keletą žingsnių, Varnėnas priklaupė — batas jam atsirišo. Pasinaudojęs ta proga, pagriebiau Račiūnaitę už rankos ir bėgte patraukiau su savimi, norėdamas dingti iš vyro akių, o kadangi kalvelės kaip grybai viena po kitos dygo, nebuvo sunku pasislėpti, todėl išdykaudami lėkėm, šaukdami besivejančiam, kuris, gerokai atsilikęs, pametė mus iš akių. Netikėtai kalvelės pasibaigė, ir išsitiesė lygesnė vieta, nukirsti, nugenėti medžiai, krūvos plytų ir išvalytas plotas, matyt, namui statyti.

 — Čia galėsime pasislėpti, tegu paieško, — šnabždėjau, traukdamas į aikštelę.

 Bėgome nesidairydami, kai staiga urgzdamas išpuolė vilkų veislės didžiulis šuva, kuris, virvės už kaklo trukdomas, pakibo čia pat ties mumis. Račiūnaitė klyktelėjo, mesdamasi į mane, aš atšokau žingsnį atgal, tuo tarpu įnirtęs šuva dar kartą visu svoriu įsitempė, ir virvė nutrūko. Nebuvo laiko galvoti. 

Laikiau merginos rankinuką ir, nieko kito rankoje neturėdamas, atkišau jį besigindamas. Jutau, kad vieną ir kitą kartą šuns dantys pasiekė mano pirštus, bet į tai dėmesio nekreipiau, o šaukiau Račiūnaitei, kad bėgtų, tačiau jinai, paniškos baimės pagauta, stovėjo lyg priaugusi, nedrįsdama pasijudinti, tuo tarpu šuva jau šoko man ant krūtinės, kai kažkas jį užgriuvo, ir akimirką pamačiau Varnėno ranką, spaudžiančią šuns snukį.

 — Bėkite, — šūktelėjo jis.

Instinktyviai pagriebiau Emilę ir neatsigrįždamas nėriau atgal į mišką, šokdamas už kalvelių, už krūmų, ir tik kai krūtinėje trūko oro, kada pakankamai toli buvome nubėgę, sustojome ir, atgavę kvapą, pasibaisėję sužiurome vienas į kitą.

 — Viešpatie, Andrius! Šuva jį sudraskys!

 — Aš grįžtu, — susipratau ir apsisukęs padariau keletą žingsnių, kai iš tolo pamatėme jį atskubantį.

 Jo plaukai buvo suvelti, purvinas švarkas ir marškiniai, dešinioji ranka giliai paslėpta kelnių kišenėje.

 — Kur šuva? — Įkišau į būdą ir pristūmiau balkį, neišsikapstys.

 Stojo tyla, lyg poilsis po baisaus išgyvenimo. 

— Koks tu stiprus, Andriau... — dar iš baimės drebančiu balsu vos girdimai prašnabždėjo Račiūnaitė,

 — tu apkandžiotas, parodyk savo ranką.

 — Niekis, Emile, keletas brūkšnių. Ji visa virpėjo, ir akys buvo pilnos ašarų. Be žodžių padėjo ranką ant jo peties, lyg ten ieškodama stiprybės. 

— Didvyris esi, Andriau. 

— Šiaudinis. Joks žygis nugalėti šunį, juk ne liūtas buvo.

 — Tu kuklus, Andriau. Tik dabar pradedu tave pažinti. 

— Neperdėk, Emile, aš to nemėgstu. Truputėlis šalto kraujo, truputėlis greitos orientacijos, ir viskas.

 — Andriuk, būk gerutis, parodyk savo ranką, perrišiu. 

Tačiau jis buvo užsispyręs, nesidavė įkalbamas ir, paėmęs ją po ranka, pasakodamas įvairius niekus, juokavo, tartum viską pamiršęs, ir tik kartais iš surauktų antakių ar netikėtai palūžusio balso jutome, kad ne veltui laiko ranką kišenėje. Pavydėjau jam, bet fakto negalėjau užginčyti.

 Niekad neįtariau tos jo jėgos bei vyriško drąsumo. Maniau, šiaudinis gudrus vyrukas esąs, ir štai pats pasielgiau, kaip menkutis bailys pabėgdamas, jį vieną palikdamas. 

Įvykio staigumas galėjo būti vienintelis pasiteisinimas, bet niekas nereikalavo mano pasiteisinimo, ir ėjau greta jų tylus, sugėdintas, nereikalingas. Kiek atsilikęs nosine nuvaliau kraują nuo jos rankinuko, vėliau ta pačia nosine aprišau savo ranką, o Emilė net nepastebėjo mano nebuvimo, bet ėjo greta jo keistai sunerimus, nedrąsi, tartum vaikas prieš mokytoją, o jis, tikras savo galia, vedė ją pernelyg intymiai, karts nuo karto pasilenkdamas prie jos veido, ką lig šiol vengdavo daryti. 

Tik rankinukas pagaliau jiems priminė mano esimą. Perėję tiltą, jie sustojo, ir Emilė apsidairė rankinuko. Minutei suabejojau, vėliau ištiesiau jį. Mergaitė lyg nustebo, matydama sudraskytą daiktą, ir maniau, kad dabar ji ir apie mane prisimins, kai greta suprunkštė Varnėnas. 

Ji irgi šyptelėjo, o Varnėnas jau kvatojo. Jo juokas užkrėtė ją. Dabar abudu kvatojo neatgaudami kvapo, laikydamiesi už šonų, springdami juoku, o aš stovėjau, laikydamas rankoje sulamdytą, skylėtą daiktą, iš kurio kyšojo nosinė, lindo kažkokios žirklutės, pamušalas viepėsi... 

Stovėjau bejėgiško skausmo, pykčio smaugiamas, kaip nuskriaustas, ugnimi plakamas vaikas. Žiūrėjau į juos kvatojančius ir mėginau šypsotis, nors krūtinė daugiau kraujavo, negu šuns apkandžiota ranka. Vis kvatodama ji paėmė iš manęs rankinuką ir nesiryždama sustojo.

 — Imk, imk, atminimui liks, — padėjo Varnėnas ir, atsisukęs į mane, linktelėjo.

 — Na, sudieu. Mes su Emile šiuo keliu suksime. Dėkui už kompaniją... 

Ką išgyvenau, gali justi tik mylėjęs, kurio mylimąją, svajotąją nusiveda kitas, kuris atsidavusią, pamilusią gali myluoti, bučiuoti...

——

Praėjo keli mėnesiai. Net į vestuves nebuvau pakviestas. Tik kaip tas raupsuotasis, prisišlijęs šaltos marmuro kolonos, slaptai stebėjau juos klaupiančius prieš kunigą. Mačiau žiedą slenkantį ant jo piršto... Laimingasis! Net ranka be mažiausio rando, tuo tarpu kaip manoji visa subiaurota. Išėjau iš bažnyčios ir, norėdamas likti vienas, pabėgau į Panemunę, tikėdamas palaidoti savo degančią meilę, bet visi takai priminė man Emilę ir užkurtoji audra vis labiau siautė. 

Ėjau tuo pačiu keliu, kaip ir paskutinįjį kartą. Prisiminiau kiekvieną jos tartąjį žodį, mestąjį žvilgsnį. Štai ir kalvelės, kur, laikydamas jos ranką, lėkiau, mėgindamas pasislėpti nuo Varnėno. Pagaliau ir lemtingoji aikštelė, tik čia viskas pasikeitę: vieta apvalyta, namas jau stovėjo. Staiga, kaip ir tada, šoko urgzdamas springdamas šuva, tik šį kartą grandinė jį laikė. Kažkokios piktos jėgos stumiamas, ėjau arčiau ir arčiau, o didžiulis šuva net duso raudamasis ir, negalėdamas manęs pasiekti, tarškė dantimis. Sustojau čia pat, net jo snukio šilumą ir putų kvapą jutau.

Trinktelėjo durys, ir išėjo žmogelis. Kadangi jau temo, neatpažindamas jis pridėjo ranką prie akių ir, padaręs keletą žingsnių į mano pusę, paklausė: 

— Ponas ieškot ko?

 — Ne, — nutęsiau ir, nejaukiai pasijutęs, sumelavau.

 — Niekad tokio didelio šuns nemačiau. Geras vilkas iš jo išeitų.

 — A, didelis bestija. Ša, Nero, — senis sudraudė šunį ir, sustodamas prie manęs, traukdamas pypkę kalbėjo:

 — Labai didelis, nebetkoks vilkas norėtų su juo prasidėti ir piktas. Nelabai dar ir manęs klauso, nors jau penki mėnesiai, kai jį esu pirkęs. Vis ilgisi savo senojo šeimininko, kuris jo anksčiau atvykdavo aplankyti, o dabar jau ir pamiršo. Kai šuva pradėjo loti, maniau, kad Varnėnas atėjo...

 — Kas? — šūktelėjau vos nekibęs seniui į krūtinę. 

— Varnėnas, Andrius Varnėnas, kuris man pardavė šunį. Maniau, kad jis ateina, tik girdžiu, kad jau labai piktai šuva loja... Ko ponas juokiatės?..

 Kvatojau. Ėjau mišku ir vis kvatojau, nors lengviau nebuvo. Ašaros riedėjo skruostais, bet ar iš juoko, ar iš skausmo, net ir dabar negalėčiau atsakyti...