Svečiuose pas Grafą

 

Aldona Grupas. Mano kelias į REIKI

 Pradžia

1989 metais dirbau kurortinio miestelio gydyklų masažuotoja, 

6 dienas per savaitę žmonėms dariau povandeninį masažą. Nebuvo 

lengva: rankos – visą laiką vandenyje, daug cheminių vonios dezinfekcijos priemonių. Be to, rankoms dezinfekuoti naudojome 96 

laipsnių spiritą. Sykį buvo juokinga situacija. Masažavau vyrą, vyriausioji seselė atnešė spirito ir paprašė pasirašyti, kad jį gavau. Tas 

vyriškis nusišypsojo:

– Ar Jums duoda spiritą ant drąsos?

Na, jis mane ir prajuokino! Paaiškinau, kad taip dezinfekuojame 

rankas. Tai išgirdęs vos neiššoko iš vonios:

– Tokį gerą daiktą jūs pilate ant rankų?!!

Įvairių juokingų situacijų nutinka dėl nesusipratimų.

Mūsų kolektyvas buvo jaunas, tad gera ir dirbti, ir leisti laisvalaikį kartu, švęsti gimtadienius, eiti vieniems pas kitus į svečius. Labai susidraugavome, su kai kuriomis merginomis bendrauju iki šiol. 

Miestelis – prie jūros, labai gražus su dideliu parku, gerai įrengtais pasivaikščiojimo ir dviračių takais. Labai smagu jame leisti 

laiką. Žiemą jis ištuštėdavo, likdavo tik vietiniai gyventojai ir besigydantys, besiilsintys žmonės. Daugiau jų atvykdavo savaitgaliais. 

Miestelis alsuodavo ramybe, jūros bangų ošimu, gaiva. 

Vasarą jis tapdavo it skruzdėlynas: daugybė žmonių, kavinių, 

restoranų, atrakcionų. Pagrindinė gatvė, vedanti prie jūros, tapdavo tikru vasaros festivaliu: nuolat vyko labdaros, sporto ir panašūs 

renginiai, ypač gražios sezono atidarymo šventės, žinomi dainininkai koncertavo restoranuose, muzika sklido iš kavinių, aibės prekiautojų siūlė viską – nuo suvenyrų, drabužių iki rūkytos žuvies. 

Smagus miestelis: pasiilgę atrakcijų, linksmybių, jas gaudavo centre, 

o ieškantys ramybės ir tylos – pakraščiuose. Auksiniai paplūdimiai vasarą būdavo nusėti žmonėmis. Tiltą į jūrą labiausiai mėgo poilsiautojai, jis stovėjo didingai ir, regis, didžiavosi savo populiarumu. 

Suvažiuodavo žmonės iš daugybės pasaulio kraštų. Aš sutikau 

daug įvairių tautybių žmonių. Buvo smagu pasišnekėti, sužinoti 

kažką nauja. Kartais diskusijos užsitęsdavo labai ilgai, net susitikdavome po darbo ir pratęsdavome pokalbius apie viską: nuo politikos iki gyvenimo filosofijos. Su kai kuriais susidraugavau, mūsų 

draugystė tęsiasi iki šiol.

Tuo metu televizijoje pasirodė Anatolijus Kašpirovskis, gydytojas psichiatras, gydantis masiniais hipnozės seansais. Juos žiūrėjo 

tūkstančiai žmonių, jis pats teigė išgydęs ne mažiau kaip 10 milijonų žmonių. Diskusijos netilo. Iškilo į viešumą žiniuonė ir astrologė Džuna Davitašvili. Man buvo labai įdomus jos gydymas, tik.

Poezija. Svajūnas Dačkevičius

 

TEN JIEMS BUS GERIAU."Nelengva būti angelu" Aldona Grupas

 

TEN JIEMS BUS GERIAU.

Na mes nekalbame su pacientais apie mirtį. Tai yra sunki ir pažeidžiama tema. Gyvenimo pabaiga yra neišvengiama, bet kiekvienas priima šį finalą savaip. Kai kurie, pavargę nuo gyvenimo, laukia liūdni ir „nuskendę“ į apatiją, kiti džiaugiasi kiekviena gyvenimo minute ir dalyvauja kiek pajėgia veikloje, priima gyvenimą filosofiškai.

 Neslėpsiu, emociškai mūsų darbas yra labai sunkus. Man yra sunku atsisveikinti su žmonėmis, su kuriais aš susigyvenau kaip šeimos narys, žinau jų istoriją, šeimą.

Sunku, bet lieka tik raminti save ir giminaičius, kad jie ramiai, be skausmo ir kančių paliko šį pasaulį.

 

 

JUDITA JOANA MEIGLAITĖ - AFORIZMŲ KONKURSO JURGIUI GIMBERIUI ATMINTI LAUREATĖ

 

Balandžio 1 2020 metų Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriuje buvo paskelbtas aforizmų konkursas .
Sveikiname nugalėtoją, mūsų žurnalo ir laidų pašnekovę Juditą Joaną Meiglaitę. 

Aforizmai:

*

Nūdienos pedagogas – tai vergas, už rankos vedantis supermamytę.

*

Dalis tautos galvoja, jog mentalitetas – tai moksliškas mentūros pavadinimas.

*

Kodėl Šančiuose nėra universitetų? Ten ir taip protingi gimsta…

*

Kam vykti į medžioklę? Išgerti galima ir namie.

*

Šančiuose pritemus ar skambant tyliam Barakų bliuzui, ar Jungėnų kaimo kapelai, ar lietui lyjant, ar stiklams byrant – kiekvienas turi lygią galimybę gauti į galvą.

Neringos Ablingytės meno darbai.

Muzika

Sielų medis 

Laukimas 

Ilgesys 

Vasaros nuojautos 

 Aleja dviems 

Neringa Ablingytė. Ar esi laimingas šį rudenį

Neringa Ablingytė

Ar esi laimingas šį rudenį,

Kai gilės byra po kojom,

Nesvarbu, ką teko praeiti,

Nebaisu ką paaukojom.

Nesvarbu net ar šiandien sėsim, 

Prie apkrauto vaišėmis stalo...

Ar esi laimingas šį rudenį?

Aš esu laiminga, 

Be galo!

Grafas A.K. Nekalbėjimas

Nuotraukoje menininkės Ingos Miliauskaitės Angelas.

 Mes nekalbam

su savo Angelais

turėdami bent jų

po vieną

neprašome

kad jie paremtu

mus sparnais

nušviestų meile

mums besaulę dieną...

mes nekalbam

ir su savim

su savo sąžine

kuri dar priekaištauja

pavirtom tylinčiom žuvim

nors viduje

pradžių pradžia maištauja...

kai rytas aušta

liūdi Angelai

šiandiena vėl

mes jų neprisiminsim

ir neskambės

bendraujantys balsai

į bekalbystės tylą

tyliai grimsim...

kai rytas aušta

liūdi Angelai

šiandien nepasakei Jiems

labas rytas.

Eurazijos kūrybos savaitė Londone.

 

Eurazijos kūrybos savaitė praėjo. Nuo spalio 7-15 d Londone, rusų ir anglų kalbomis, buvo kūrybinių susitikimų Eurazijos kūrybinės gildijos narių. Įkūrėjas, organizatorius o gildijos siela yra Maratas Akhmedzhanovas - EKG viceprezidentas

Ir jo puikios asistentės: gildijos direktorė Taina Kaunis ir Kino festivalių direktorė Anna Lary.

Jau trečią kartą dalyvauju šiame nuostabiame kultūros renginyje. Ir vis vien jaudinuos. Kaip seksis, kokie bus susitikimai, kaip bus priimtas mano pristatymas?

Šiais metais dalyvavau dviejuose susitikimuose. Programose buvo poezijos skaitymai, knygų pristatymai, vaizdo reportažai ir mano kalba. Su dideliu džiaugsmingai klausiausi Gulsifat Shahidi, Nadezhda Serebrennikova, Oksana Žukova, Davidas Perry, Yerkebulanas Meldebekovas ir gildijos pirmininką garsaus Didžiosios Britanijos poeto Johno Farndono. Pristačiau savo naujausią knygą „West midlands HO!" apie lietuvių bendruomenę. Kuri išleista Hertfordshire Press Londone.

Labai nustebau, kai gavau dovanų almanachą

„Draugų balsai“ (Burabay. Draugų balsai). Tai maloni staigmena! Aš nesitikėjau

tokios garbės. Almanachas buvo išleistas labai kokybiškai, rusų ir Anglų kalbomis. Jame galite rasti informacijos apie legendinę šiarės Kazachstano oazę, vardo „Burabajus“ istorija, informacija apie Eurazijos kūrybinės gildijos konkursus ir festivalius, paskaityti

gražiausių Kazachstano vietų aprašymus ir, žinoma, mėgaukitės

draugų balsais - poezija, šventės dalyvių pasakojimais ir nuotraukomis „Draugų balsai“ Burabay kūrybinėje rezidencijoje.

Eurazijos kūrybinė gildija vienija kūrybingus žmones.

Džiaugiuosi, kad sutikau savo senus draugus ir susiradau naujų.

Ačiū Gildija! Ačiū almanachui „Draugų balsai“ už puikią pažintį su unikalia vieta Kazachstane!

Įdomūs žmonės.

 Įdomūs žmonės.

Džiaugiuosi susipažinusi su nuostabia talentinga moterim poete Raisa Melnikova iš Vilniaus.

Raisa Melnikova - poetė, prozininkė, eseistė, publicistė, vertėja. Gyvena Vilniuje, Lietuvoje. Edukologijos magistras. Turi kelis aukštuosius išsilavinimus.

Ji yra etikos ir teatro vadovėlių vidurinėms mokykloms ir gimnazijoms, knygų mokytojams, mokslinių ir žurnalistinių straipsnių, publikuotų Lietuvoje lietuvių kalba, autorė.

Iš viso iki šiol lietuvių kalba išleista 20 knygų. Be to, Raisa Melnikova vadovauja teatro studijai, rašo scenarijus spektakliams.

Taip, tai labai sunku. "Nelengva būti angelu" A. Grupas

 Taip, tai labai sunku

Kodėl priežiūra sukelia tiek streso? Nuo 2005 m. dirbu slaugytojų namuose Anglijoje. Mano užduotis – rūpintis ligoniais ir mirštančiais žmonėmis, gydyti, bendrauti, padaryti taip, kad jie savo gyvenimo pabaigoje patirtų kuo mažiau fizinių ir protinių skausmų.

Per daugelį metų man tapo aišku, kad dažnai ligoniu besirūpinančio žmogaus siela verkia, jam yra sunku. Mes padedame sergantiesiems, o kas padės nuraminti mūsų, slaugytojų, širdies skausmą? Pati jį patyriau ir noriu pasakyti, kaip išvengti depresijos, kai rūpinatės mirštančiu asmeniu. Nesigailėkite praeities, nes yra dabartis.

Daugeliui mano pacientų yra apie 100 metų, jų vaikai gyvena toli, bet jie taip pat yra seni, todėl negali dažnai aplankyti savo tėvų. Tokie pacientai jaučiasi vieniši, jie tikrai nori bendrauti. Taigi tampame artimiausiais jų draugais: mes klausome, kalbame su jais, pasakojame apie save. Būna, kad pavargstu nuo kitų žmonių gyvenimo detalių, nes kiekvienoje istorijoje yra vienišumo liūdesio. Kartais netgi atsitinka taip, kad verkiu kartu su pasakotoju.

98 metų senutė, vardu Maggie, man papasakojo, kaip ji gyveno su savo 72 metų dukra, kuri buvo vieniša, neturėjo šeimos, dirbo biure. Taigi ji gyveno įprastai: darbas, namai, draugai. Bet kai Maggie susirgo, Ellis nustojo dirbti ir visą laiką skyrė jos priežiūrai. Tada nutiko baisus dalykas: dukrai atrado žarnyno naviką. 

Anglijoje žmonės nuo 55 metų privalomai profilaktiškai tikrinami kas penkerius metus, taip pat daroma kolonoskopija. Ši procedūra nėra maloni, tačiau būtina, jos metu galima nustatyti polipus, opas ir storosios žarnos vėžį. Ellis žarnyne rado naviką. Ji buvo gydoma dvejus metus, bet, deja, nesėkmingai. 

Ellis mirė, o Maggie pateko į mūsų slaugos namus. Mes tapome jos šeima. Žinodami, kiek skausmo ir sielvarto patyrė, žavėjomės jos požiūriu į žmones ir gyvenimą. Mokėmės iš jos darbštumo, jautrumo, noro daryti gerus darbus. Ši nuostabi moteris visada stengėsi būti naudinga kitiems. 

Anksčiau Maggie buvo aktyvi bažnyčios visuomenės narė, todėl kartais ją lankė šios bendruomenės atstovai ir pastorius, kuriems perduodavo vaikams skirtus jos pačios megztas kepuraites, pirštines ir pan. Netgi gyvendama slaugos namuose ji rado galimybę užsiimti labdara! 

Žaviuosi šia moterimi. Ji įkvėpė mane aukoti, padėti žmonėms. Nors dar vaikystėje mama tai įskiepijo man, bet čia, Anglijoje, aš giliau supratau termino „aukoti labdarai“ esmę, nes šioje šalyje labai išvystyta socialinė parama. Ir dabar aš su didžiausiu malonumu prisidedu prie Lietuvos globos namų gerovės. 

Kita mano pacientė, 94–erių Doris, jaunystėje gyveno šviesiai ir įdomiai. Ji buvo turtingo verslininko žmona. Abu mėgo jodinėjimą, laikė arklius, o vyras dalyvavo lenktynėse. Jie augino du žavius sūnus. Atrodė, kad laimė tęsis amžinai, bet kilo karas. Doris neteko brolių ir vyresniojo sūnaus. Tuo metu ji įsidarbino ligoninėje: prižiūrėjo sužeistuosius, bandydama palengvinti jų kančias, dažnai matė mirtį. Ji buvo mano kolegė. 

Po karo jauniausias Doris sūnus baigė universitetą, tapo inžinieriumi ir išvyko dirbti savanoriu į Afriką. Ten jis gavo labai įdomų pasiūlymą, tačiau pagal sutarties sąlygas reikėjo persikelti į Australiją, kurioje taip ir liko. 

O kaip Doris? Praėjo metai, mirė jos vyras. Kai jau buvo visiškai nepakenčiama pačiai susitvarkyti su namų ruošos darbais, o artritas apribojo judesius, ji nusprendė apsigyventi globos namuose, kuriuose suteikiama profesionali slauga ir yra daug bendravimo. Ji dalinosi su manimi patirtimi, dažnai klausė patarimo ir pasakojo apie savo svajones. 

Jos sūnus iš Australijos negalėjo dažnai atvažiuoti pas mamą. Be to, jis pats jau buvo garbaus amžiaus, todėl tik kartą per metus lankė Doris. Tačiau ji džiaugėsi paprastais telefoniniais pokalbiais su juo, kurie nušviesdavo visą dieną. 

Ji nepakeliamai kentėjo dėl sąnarių skausmo, jai buvo labai sunku vaikščioti. Ir vieną kartą, pavargusi nuo skausmų, vienatvės, ji paprašė manęs tabletės, kad mirtų! Jos žodžiai taip giliai nuskendo man į sielą, kad netgi parašiau knygą „Sesele, duok man tabletę nuo mirties…“.

Mo­ky­to­jai Sta­nis­la­vai Mic­ke­vi­čie­nei. Jonas Ivanauskas

 Jonas Ivanauskas 

Mo­ky­to­jai Sta­nis­la­vai Mic­ke­vi­čie­nei

(1934 me­tų spa­lio 8 d. – 2017 me­tų lapk­ri­čio 28 d.)

At­sa­kin­gai ga­liu pa­reikš­ti:

Tu­rė­ti įžval­gią Mo­ky­to­ją

Reiš­kia – tu­rė­ti vi­są ar­mi­ją.

Mo­ki­niui vi­sa­da svar­bu ži­no­ti,

Kad Mo­ky­to­ja yra jo pu­sė­je,

Ne­žiū­rint į tai, kad kar­tais

Jis ne­tei­sus. Ypač ta­da.

Su Mo­ky­to­ja ne­dve­jo­da­mi

Ruo­šė­mės ei­ti į ka­rą,

Tik Mo­ky­to­ja dip­lo­ma­tiš­kai

Su­ge­bė­jo skelb­ti pa­liau­bas ir –

Ka­ro ne­bu­vo. Bent, kol yra

Me­nan­čių Jos įtai­giai rū­pes­tin­gą

Kal­bė­se­ną ir mąs­lią šyp­se­ną –

Už­bė­gus puo­de­liui ka­vos.

Dvasinė praktika reiki. Ištrauka iš knygos "Nelengva būti angelu"

 

Susidomėjau reiki filosofija. Miesto knygynuose radau knygų, susiradau bendraminčių. Pasirodo, jų buvo labai daug – didelė bendruomenė, kurios iki tol nežinojau. Ir jos nariai mielai pasidalino su manimi savo patirtimi ir mintimis. Mane dar labiau sudomino.
Noriu papasakoti nežinantiems apie reiki filosofiją, iš kur ji atsirado ir kas yra. Kai užsiimi dvasine praktika, pirmiausia išmoksti suvokti stipriąsias savo puses. Tada supranti, koks yra ryšys tarp žmonių, atsiranda begalinis dėkingumo jausmas jiems, pačiam gyvenimui.
Kas yra reiki? Tai – vienas iš originalių alternatyviosios medicinos gydymo būdų. Šį metodą Mikao Usui pradėjo kurti XIX amžiaus pradžioje Japonijoje. Jis teigė, kad pirmą kartą perskaitė apie reiki senovės Tibeto raštuose, datuojamuose 2500 m. pr. Kr.
Reiki yra natūrali sveikatos energija. Jos galia perduodama žmogui inicijavimo metu, kai pagrindinis mokytojas suaktyvina besimokančiojo čakras, kad per jas būtų galima perduoti reiki energiją.
Per reiki praktikas pacientas laikomas už riešų, pirštais apimant juos tarsi apyrankėmis. Reiki ekspertai energiją gauna tiesiai iš visatos, o sesijos metu tampa šios energijos laidininkais. Ji dar vadinama gyvybine Visatos energija, kuri harmonizuoja ir stiprina vidaus organų funkcijas, šalina šlakus ir toksinus, atkuria psichinę pusiausvyrą, gerina savijautą, valo kūną ir sąmonę.

Iš lietuviškų "rapsodijų"... Valdas Aušra

 

Negalvojau...

Nemačiau tavęs negirdėjau
Negalvojau – esu pasiilgęs
Pušys kvepia vaikystės vėju

Smiltys byra pro ilgesio pirštus
Atminimai suteikia džiugesio
Skausmo dienos manęs neatsekė
Vien tik saulėtos dienos pildėsi

Išgirdau tave ir pasidžiaugiau garsiai
Mumyse kartų kartos sutelpa
Tai kas buvo įgauna pagreitį
Aš ir Mano jau žiūrim į ateitį...

2021 liepos 9 d.

RAŠAU LENGVAI. Jonas Ivanauskas

 RAŠAU LENGVAI

 Ir angelas ant rankos

Palaimų teikia su kaupu.

Rašau lengvai,

Mat, akys siekia dangų,

O žemė šviečia smaragdu žaviu.

Rašau lengvai,

Širdy ramybė sklando,

Ateikite artyn, pasidalinsiu

Gerumu.

Rašau lengvai,

 Nors kosmose perkūnai trankos

  Aš Nojaus arkoje senokai gyvenu

Juokingi žymių žmonių epizodai. Apie gražuolių konkursą

 

„Tais laikais visame pasaulyje buvo mada rinkti kurortines, valstybines ir net pasaulines gražuoles. Mes irgi nenorėjom atsilikti nuo mados, ir beveik kiekvienais metais mūsų kurortas turėdavo grožio karalienę. Sykį restorane rinko Palangos gražuolę. V. Didžiokas buvo žiuri pirmininkas, o mano kandidatūrą kažkas įrašė į gražuolių sąrašą.

V. Didžiokas, pamatęs mano pavardę, pradėjo šaukti:

- Ką, Vaičiūnienę į gražuoles? Niekada šito nebus! Jeigu ją išrinksit, visi pradės iš paskos lakstyt, tai ką darys Petka? (Jis P. Vaičiūną dažnai taip vadindavo.) šaudys juos, ar ką? Juk jis ir šaudyti nemoka. Ne, kol aš pirmininkas, šito nebus!

 – Paėmė pieštuką – brūkšt ir išbraukė mano pavardę.

Taip ir netapau Palangos grožio karaliene. Išrinko duomet vieną dailininkę.“

Taikli pavardė / Literatūros ir meno pasaulyje // T. Vaičiūnienė. – Vilnius, 1986. – P. 234-235.

Šuo. Romualdas Giedraitis - Spalis.

 

Lietuvių rašytojų paveldas. Romualdas Giedraitis - Spalis. 
Romualdas Giedraitis-Spalis (1913-1980) - vienas iš Didžiojoje Britanijoje gyvenusių lietuvių prozininkų. 
Romualdas Giedraitis-Spalis (1915-1980) - vienas iš Didžiojoje Britanijoje gyvenusių lietuvių prozininkų. 
Savo pirmuosius smulkiosios prozos kūrinius R. Giedraitis pradėjo spausdinti 1939 m. Lietuvoje „Akademike“, „Lietuvos aide“, o debiutavo jau Didžiojoje Britanijoje. Savo knygas Giedraitis leido pasirašinėdamas Spalio slapyvardžiu.

Šuo

 Yra tam tikra rūšis moterų, kurios, sulaukusios dvidešimtųjų metų, staiga pasipuošia nuostabiu spindinčiu grožiu, sakyčiau, jaunatve pražydi. Tartum gamta norėtų vienu mostu privilioti partnerį savo parinktajai. 

Tačiau paprastai tos svaigulio dienos nėra ilgos, ir, lyg sezonui pasibaigus, likusi jaunatvė jau pilka, be vilionės, kaip tas išplautas nublukęs audeklas. Emilė Račiūnaitė buvo moteris, kuri skleidžiasi palengva, iš vidaus minčių ir gilios sielos brandinama. Ir nors tas grožis neturi rėžiančio blizgesio, bet savo ramybėje yra tiek patvarus ir toks amžinas, kad, kartą pajutus jį, nebeįmanoma nugalėti ir jis sunkiasi vis giliau, kol meile pražysta.

Vasaros kavinėje. Irina Sapir. Vertimas Judita Grublienė

Irina Sapir. (vertimas Judita Grublienė)

Anapesto ritmu

Ant bloknoto lapelio

Ryškėja posmelis.

 

Prisėdus kavinėje

Aš kremtu eiles

Ir kapučino

 

 

Aš dėviu

Sidabrinį pabaltijo

Žiedą

Masyvia

Geltonšone

Gintarine akim.

 

Daug žmonių.

Oregano ir mėta

Ant stalų apvalių.

 

Tarškėjimas indų

 Įsisiuva dygsniais

Triukšmingam kalbėjime.

 

Karamelinėje gintarinėj gelmėj

Saulėlydžio atspindžiai,

Spalvotosios tamsiosios upės,

Ūkanoti kalnai.

 

Lašelis kavos mirguliuoja

Ant balto

Porcelianinio dugno.

 

Papūgos

Vaivorykštiniu būriu

Nuskubėjo gatve.

 

Kiek vis tik daug

Gintarinėse gelmėse

Saulės birželio!

 

Gaila, kad

Sielos gelmėse jos

Dažnai neužtenka. 

Angele. Jonas Kriauklys

 

laikas kalbėtis su Viešpačiu. Julius Keleras

Laikas kalbėtis su Viešpačiu,

kol pieštuko grafitas dar juodas

ir juda ranka, kuria dar galiu

užrašyt tavo vardą

laikas kalbėtis su Viešpačiu,

kol nežinau, ką sakau jam,

o aguonų žiedai čia yra didesni

už niekada nematytą jūrą

Enable GingerCannot connect to Ginger Check your internet connection
or reload the browserDisable in this text fieldRephraseRephrase current sentenceEdit in Ginger×